Štai šią mintį ryte sutikau Facebook. Ir ką tik klausiau labai vertingos paskaitos - Dmitrij Pšonko pasakojo apie santykių meną realiu laiku vykstančiame festivalyje BLAGOST.
Prabėgo "krizius", nes pagalvojau: ne daug reikėjo praleisti laiko mokykloje.
Pažiūrėjau į veidrodį: aš jau didelė, man pačiai valia kurti tas aplinkas, kur kalbama geromis temomis, apie amžinus principus ir pan.
Ką gi galime padaryti, kad santykiai su kitais būtų geri? Gal šios įžvalgos pravers.
Dažniausiai akcentuojame santykius su kitais ir juose esančius sunkumus.
Bet, norint susitvarkyti santykius su kitais, būtina suderinti dar dvi svarbias santykių rūšis.
Pirmiausia verta labai daug dėmesio skirti santykiams su pačiu savimi.
Mokytojas - tai tas žmogus, kuris yra sau draugas, didysis patarėjas, mama ir tėvas, pagalbininkas. Mokytojas myli save, jaučia pasitenkinimą ne tik savo vidiniu pasauliu, bet ir džiaugiasi savo kūnu, todėl skiria ir sielai, ir kūnui pakankamai daug dėmesio.
Mokytojas žino - apleidęs save niekada netapsi autoritetu kitiems.
Pastebėkime, į kokius santykius dažnai įsipiname.
Gali būti, kad mokykloje mes pametame save, nes niekam mūsų iš tiesų nereikia: svarbiausia vykdyti nurodymus.
Gali būti, kad mokykloje mes patiriame tokius santykius su vaikais, kai jų nėra: jie tik ir laukia, kol ką nors suorganizuosime, bet patys iniciatyvos nerodo.
Gali būti, kad mūsų ir kitų nebuvimas santykiuose kelia susierzinimą ir nuovargį, kodėl?
Kai tenka suturėti save, save atidėti santykiuose į šalį, kyla nepasitenkinimas, nesvarbos sau jausmas.
Kai tenka viską daryti ir už save, ir už kitą, kyla nuovargis ir nepasitenkinimas, nes norisi aiškesnių ribų.
Pastebėkime, kaip elgiamės panašiose situacijose.
Mokytojai pasakoja, kad pradėję keisti savo elgesio įpročius su administarcija bei kolegomis, pradėję keisti neefektyvaus elgesio įpročius su mokiniais, jie atgauna kvapą ir jaučiasi maloniau darbe, o tai reiškia, kad dirba labiau atsipalaidavę, pasiekia daugiau išsikeltų tikslų, adekvačiau reaguoja į realybę ir turi didesnį atsparumą įtampai, kuri mokykloje yra neišvengiama, atsiranda galių įtampą panaudoti kūrybiškų sprendimų generavimui, pvz.: jei sutinkate koridoriuje perpykusią pavaduotoją, kuri ketina jus pakalbinti - naudokite kojas pagal paskirtį :) ARBA jei ateina įpykusi mama ar tėvas pasikalbėti su jumis, pasiūlykite arbatos ir kavos, o ne sulaukę atsakymo būtinai išeikite ruošti kavos ir arbatos.
SUSIDĖLIOKIME SANTYKĮ AŠ IR AŠ.
Antra santykių rūšis, kurią labai svarbu susitvarkyti - tai santykis su Aukščiausiuoju. Nesvarbu, koks Dievas yra Jums priimtinas. Svarbu, kad Jūs turite ryšį su juo. Žmogus, kuris puoselėja savo ryšį su Aukščiausiuoju šaltiniu, ne tik gerbia savyje tą dieviškumą, bet pastebi dieviškumą kituose. Ypač - vaikuose. Asmeninis ryšys su Dievu leidžia pamatyti santykius ir reiškinius tokius, kokie jie yra, neįpinant negatyvo į situacijas.
Mokytojas, siekiantis šviesos, prisijungia prie galingiausio ir neišsemiamo šviesos kanalo.
Šalva Amonašvilis moko: norint padovanoti mokiniui vieną šviesos spindulį, reikia mums, mokytojams, sugerti visą šviesos jūrą.
O kaip gi kitaip? Tą daryti reikia ne tik mokytojams, bet ir tėvams. Visiems.
Kai turime savo asmeninį šaltinį, mes bendraujame su kitais ne iš deficito pajautimo, o todėl, kad branginame santykius su kitais žmonėmis.
Dažniausiai bendraujame su kitais, nes mums kažko trūksta. Tampame grobuonimis: tėvai iš mokytojų nori gero ugdymo, mokytojai iš tėvų - dar kitų stebuklų, bet retas kuris nori ko nors gero iš savęs.
Viskas, kas nutinka, nutinka mūsų susikurtoje realybėje.
Tik pagalvokime, kas dedasi tų mokytojų realybėje, kurie nepavargsta kartoti, kaip jų negerbia visa visuomenė.
Tik pagalvokime, kas vyksta tų mokytojų realybėje, kurie koneveikia mokinių tėvus.
Kai susitvarkome AŠ IR AŠ santykius, tiksliau NUOLAT TVARKOMĖS SANTYKIUS SU SAVIMI PAČIU, vidinis mūsų pasaulis diktuoja realybę aplinkui mus. Kuo geriau viduje, tuo geriau ir išorėje.
Kai tvarkomės santykius su pačiu savimi, į visus įvykius keliame klausimą: ką man tai reiškia, kodėl tai vyksta mano gyvenime? Tai nėra lengvas kelias. Tai yra prasmingiausias būdas nugyventi.
Vidinį ryšį su savimi pačiu pastiprina, grynina, gydo, lengvina, įprasmina nuolatinis ryšys su Aukščiausiuoju. Kai einame, įsikabinę Aukščiausiajam į ranką, kai laikomės už savo dieviškumo pagrindo, kai remiamės į savo vidinį galingąjį dieviškumą, viskam užtenka galių, stiprybių ir energijos. Nes gyvename atsirinkdami, kaip mums verta nugyventi.
Mokytojas, tikintis Dievu, tiki savo dieviška prigimtimi, tiki mokinio dieviška prigimtimi, tiki mokinių tėvų dieviška prigimtimi. Jam nėra blogų žmonių, visi jam mokytojai. Ypač sudėtingi vaikai.
Kai dvi santykių rūšys yra pakankamai stabilios, prarandame poreikį tvarkytis santykius su kitais.
Tai yra nuostabus patyrimas. Mes nedovanojame tiek daug dėmesio kitiems.
Mes koncentruojamės ties savimi.
Nes susiderinę su savimi ir savo dieviška prigimtimi, mes pagaliau išmokstame vaikščioti nesudaužydami šalia esančių šviesių būtybių - vaikų.
Vaikai žaidžia ir sukelia daug chaoso?
Nedrįskite ateiti pas vaikus nepailsėję. Per daug chaoso - tik jūsų realybėje.
Vaikai niekada negali sukelti tylos.
Jie gali tik nurimti. Arba jie gali miegoti :)
Turėkime įsiaudrinusio elgesio pasekmę - parymoti ramiai sėdint ant kėdės keletą minučių.
Nestatykime vaiko į kampą be prasmės pačiam vaikui: sukelsime pyktį, suerzinsime, sugėdinsime ir panardinsime vaikus į užburtą blogybių ratą.
Mokslininkai teigia: sugėdintas žmogus visuomet ieškos situacijos atsitiesti, t.y. kai sugėdinam vaiką, jis bandys savivertę pakelti kito vaiko sąskaita. Neužvedinėkime tų variklių, kurių burzgimas mums nemielas, o vaikams - net žalingas.
